Pasitarti su kuo nors yra būtina
Aišku, renkantis profesiją jaunam žmogui pasitarti su kuo nors yra būtina. Svarbu yra tėvų domėjimasis tuo, kaip jų jūs renkatės profesiją, jų pagalba bei dalinimasis savo patirtimi bei žiniomis. Tik tėvams dažnai būna sunku susilaikyti nuo spaudimo, todėl kai kurie visai nusišalina nuo savo vaiko sprendimo dėl profesijos. Tai irgi būtų klaida. Todėl, kai tėvai jūsų klausinėja: ką galvojate apie būsimą profesiją, kuo remdamasis priimate sprendimus, dalinkitės savo mintimis. Pasakokite, ką renkasi jūsų draugai ir kodėl būtent tai renkasi. Tikėkite, kad tėvai klausysis jūsų samprotavimų, nekritikuodami, o susidomėję, kaip jūs priėjote prie savo išvadų, kokia informacija remiatės ir pan. Geri sprendimai yra pasiekiami ne pamokymų, o dialogo būdu. Dialogo, kurio metu ir viena, ir kita pusė klausosi, ką sako pašnekovas. Gerai, kai jūs esate laisvi nuo tėvų lūkesčių, bet kartu žinote, ką jie yra supratę apie gyvenimą. Be to, pats geriausias dalykas, ką tėvai gali padaryti dėl savo vaikų, tai sudaryti sąlygas jiems išbandyti kuo daugiau įvairių veiklų papildomuose užsiėmimuose. Taip pat toleruoti jų pomėgius, kurie tuose bandymuose išryškėja. Galite tai tėvams kartas nuo karto priminti.

Pasiteisina pagrįstai ir atsakingai apskaičiuota rizika
Profesijos rinkimasis yra įdomus ir gali būti žavintis procesas, nes žmogus pats gali spręsti, imtis asmeninės rizikos realizuoti savo idėją tapti kokios nors srities specialistu. Pats rizikos momentas savaime yra visiems jaudinantis, o kai kuriems žmonėms patrauklus. Čia norisi paminėti poeto žodžius: jei nerizikavai – gyvenimas neįskaitytas. Bėda tik ta, kad ne visa rizika pasiteisina. Akla rizika nepasiteisina beveik niekada. Pasiteisina tokia rizika, kuri yra apskaičiuota, pagrįsta pasirengimu. Tada rizikingas būna tik nedidelis šuolis, kurio metu jūs ryžtatės realizuoti gerai apgalvotą idėją, tuo pačiu atsisakydamas kitų galimybių.
Taigi, kaip tą riziką apskaičiuoti, ką tirti, ką žinoti ir kaip pagrįstai ir atsakingai apsispręsti dėl savo profesinės ateities?

Alternatyvas pradėjote svarstyti jau seniai
Tikriausiai prisimenate pirmuosius svarstymus apie būsimą profesiją. Jie prasidėjo maždaug 6 metų amžiuje, kai dėdės ir tetos pradėjo klausinėti: “tai kuo gi būsi užaugęs?”. Jei klausia, tai tenka kažką atsakyti. Atsakymuose vaikai dažniausiai pamini populiarius herojus, tuo metu prestižą turinčias profesijas, jo aplinkoje gerbiamus darbus, kuriuos papildo savo vaizduote. Tačiau tie vaikų atsakymai nebūna atsitiktiniai. Vis tik vienas vaikas renkasi būti policininku, kitas – artistu, kiti statybininkais, lenktynininkais, dainininkais ir t.t. Ir tie skirtingi pasirinkimai būna paremti individualiomis savybėmis, individualia patirtimi ir jau pradedančiais skleistis gebėjimais bei polinkiais vienokio ar kitokio pobūdžio veiklai.

Svarbu atsižvelgti į polinkius
Tad, svarbūs yra polinkiai. Vieni žmonės nuo mažens linkę dirbti su daiktais, įrankiais, ardo žaislus, gamina naujus, konstruoja, stato būstus, verda košes ir t.t. (polinkis praktinėms – techninėms profesijoms). Kiti domisi augalais, juos sodina, laisto, stebi arba gyvūnais, juos globoja, prižiūri, rūpinasi (polinkis su gamta susijusioms profesijoms). Dar kiti žaidžia vaidmenų žaidimus, eina vieni pas kitus į svečius, gydo, perka, parduoda, organizuoja ir pan. (polinkis su bendravimu, organizavimu susijusioms profesijoms). Kiti greitai išmoksta skaityti, dėlioja smulkius žaisliukus iš vienos krūvelės į kitą, juos skaičiuoja, lygina tarpusavyje, braižo schemas (polinkis su ženklų sistemomis ir informacija susijusioms profesijoms). Dalis vaikų šoka, vaidina, fantastiškai mėgdžioja suaugusius, piešia, muša būgną ar su malonumu dainuoja (polinkis su menu susijusioms profesijoms). Jau iš šių vaikui mėgstamų žaidimų galima spėti, kuriems dalykams jau vaikystėje gana aiškiai pasireiškia polinkiai.

Pažinti profesijas, joms būdingas veiklas – būtina
Bet tam, kad pagal savo polinkius pasirinkti profesiją, reikia pažinti ne tik savo polinkius, bet ir tas profesijas, joms būdingas veiklas. Kai paklausiame vyresnių klasių mokinių apie tai, kiek profesijų pažįsta ir galėtų apibūdinti darbą pagal tas profesijas, tai vidutiniškai pamini 5- 7. O pagal Lietuvos profesijų klasifikatorių Lietuvoje yra užregistruota 405 pogrupiai profesijų, į kuriuos įeina apie 6400 specialybių. Kadangi jų yra labai daug ir įvairių, tai tam, kad pakankamai aprėptumėte visą profesijų įvairovę, reikalinga pagalba. Kad pasirinkimas būtų geras, reikia žinoti visumą, iš ko galite rinktis. Turėtumėte žinoti visas profesijų grupes, maždaug su kokia veikla ir kokiais darbo objektais bei priemonėmis kiekviena grupė susijusi, kad suvokti, kuri iš šių grupių jus labiau domina. Tada jau smulkiau ir konkrečiau verta pasidomėti tos grupės profesijomis galvojant apie darbo turinį, kokių savybių tos profesijos iš žmogaus reikalauja, kokia darbo aplinka, koka profesijos prasmė. Ir ar jums tokia prasmė yra asmeniškai vertinga ir įdomi. Be abejo, galimybės tas profesijas išbandyti bent kiek praktiškai yra ir objektyviai ir subjektyviai ribotos. Todėl dažniausiai tenka pasitenkinti profesijų aprašymais. Šiuos aprašymus galite rasti “Profesijos vadove”, kuris yra patalpintas internete www.euroguidance.lt/profesijosvadovas.

Profesija padės tenkinti jūsų poreikius
Profesijos pasirinkime svarbus momentas yra tada, kai jūs pradedate suvokti, kaip profesija padės tenkinti jūsų poreikius. O poreikiai labai įvairūs. Vieniems svarbiausia yra saugumas (rinksis profesijas, kurios garantuoja pastovias pajamas, dirbant nereikalauja rizikuoti niekuo). Kitiems svarbus poreikis bendrauti (rinksis profesijas, kur reikia dirbant užmegzti ryšius su žmonėmis, jais rūpintis). Kam svarbu pripažinimas, rinksis prestižines profesijas, pagal kurias dirbdami jausis gerbiami, galės reikštis viešumoje ir pan. Kitiems svarbu teisingumas, gilus visuomenėje vykstančių reiškinių supratimas, žmonių sveikata ar gilinimasis į gamtos, technikos, atomų ir energijos paslaptis. Dar kitiems svarbu, kad darbas būtų prasmingas, naudingas žmonėms. Svarbu, kad jūs suprastumėte, koks poreikis arba vertybė veda jus į atitinkamą profesinę veiklą. Tada galima atsakingiau pasirinkti, nes visuomenės poreikiai keičiasi, profesijų prestižai taip pat. O darbo pobūdis, pats veiklos turinys ir jo objektas kinta mažai. Todėl svarbu kaip galima geriau suvokti patį būsimo darbo turinį. Tada bus aiškiau, ar pačioje darbinėje veikloje jūs tenkinsite savo poreikius ir kokius (būti savarankišku, bendrauti, realizuoti savo gebėjimus, tenkinti pažinimo poreikį, būti reikalingu ir pan.).

Gerai pažinkite save,  savo gebėjimus
Taigi, svarbu yra suvokti ar numatoma pasirinkti veikla tenkins jums aktualius poreikius. O tam reikia savyje tuos poreikius pažinti ir sugebėti įvardinti. Jei jūs pakankamai gerai pažįstate save, galite įvardinti savo charakterio savybes, jums būdingus interesus, polinkius, vertybes ir įsitikinimus, kuriais remiatės kasdieniniame gyvenime, tada jūs aiškiai suvoksite, kokia veikla ir kodėl jums tinka, o kokia visai netiktų. Savo poreikius ir gebėjimus žmonės pažįsta veikloje ir bendraudami bei bendradarbiaudami su kitais. Dar vienas būdas geriau save pažinti yra atlikti psichologinius tyrimus ir jų rezultatus aptarti su psichologu. Tai galite atlikti atvykę į psichologijos paslaugų centrą ar kitą konsultavimo įstaigą.
Renkantis profesiją, taip pat svarbu įvertinti savo gebėjimus. Skirtingos profesijos ir jų grupės reikalauja skirtingų gebėjimų. Žmonės savo gebėjimais taip pat labai skiriasi. Jaunam žmogui vienos sritys sekasi su nedidelėmis pastangomis (talentas). Kitose – norint pasiekti rezultato, tenka pasistengti daugiau (vidutiniai gebėjimai), o dar kitose, kuo daugiau stengiesi, tuo blogiau gaunasi. Aišku, jums geriau rinktis tokią veiklą, kurioje galės pasireikšti tie jūsų gebėjimai, kurie yra aukščiausi iš jūsų turimų gebėjimų.
Tada veikla seksis, ir jūs galės tapti tos srities meistru. Jei nepavyksta pasirinkti pagal aukščiausius iš savo turimų gebėjimų, tai verta rinktis tokią veiklą, kuriai turite ne mažesnius už vidutinius tai veiklai ar profesijai reikalingus gebėjimus. Vidutiniai gebėjimai yra tada, kai pasiektas rezultatas atitinka įdėtų pastangų kiekį. Be to, gebėjimus galima lavinti, ypač jei veikla patinka ir yra įdomi. Tada negaila laiko, žmogus mažiau pavargsta, geriau sukaupia dėmesį, greičiau supranta ir geriau įsimena. Kitas klausimas, kaip teisingai įvertinti savo gebėjimus. Aišku, jie geriausiai atsiskleidžia veikloje. Todėl labai gerai, kai naudojatės kiekviena proga padirbėti įvairiose srityse, dalyvauti papildomuose užsiėmimuose, sportiniuose ir kitokiuose būreliuose ir t.t. gebėjimus taip pat gali padėti atskleisti psichologiniai tyrimai, kurių rezultatai objektyviai ir sistemingai aprašyti papildytų tikslesnį jūsų savęs pažinimą.
Atsižvelgus į visus šiuos dalykus, jūsų pasirinkimas bus pagrįstas ir rizika, siekiant pasirinktos, profesijos pasiteisins.

Psichologijos paslaugų centro psichologas
Algimantas Smailys

Tuokdamiesi nei žmona, nei vyras nežino, kad slapta ar net visai nesąmoningai tikimasi, jog dviese jie sugebės patenkinti daugiau savo poreikių. Tačiau jie nežino ir dar kai ko: vyro ir moters poreikiai skiriasi. Štai kodėl taip dailiai sutarę iki vedybų, vėliau jie ima pyktis, pyktis, pyktis. Ir kas trečia pora Lietuvoje išsiskiria.

Psichologas Algimantas SMAILYS apie poreikių svarbą kalbėjo labai rimtai. O mes tik linksmai užrašėme. Kad perskaitytų ne tik žmonos, bet ir neskaitantys jų vyrai.

Dešimt poreikių vienoje šeimoje

Poreikių būnant dviese, vėliau trise, keturiese ir t.t. yra daug, tačiau psichologai atkreipia dėmesį į dešimt pagrindinių.

1. Saugumo poreikis. Visi  sunkiais momentais nori užuojautos, švelnumo, palaikančių žodelių (visiems pasitaiko pinigus pamesti) vietoj priekaištų (ach, tu netikėli!), ir jaustis saugiai lyg kūdikiui glėbyje.

2        Pripažinimo poreikis. Ir jaunavedžiams, ir Auksines vestuves atšventusiems labai smagu girdėti vienas kito pagyrimus už nuveiktus darbus ar pastangas kažką keisti. Džiaugtis kartu nepakartojama ir to visi trokšta.

1. Bendravimo poreikis. Ir jis, ir ji tikisi, kad šeima bus ta vieta, kur visada būsi išklausytas, išgirstas, suprastas. Čia vertėtų prisiminti ir dar vieną praktiniais tyrimais pagrįstą psichologų išvadą – sutuoktiniai vienas su kitu turi bendrauti mažiausiai 15 valandų per savaitę, kad šeima būtų stabili. Tai yra bendrauti dviese – be televizoriaus, draugų ir pan. Paskaičiuokite, kiek trūksta iki šio skaičiaus ir žinosite, kada gyventi kartu bus nebemiela.
2. Seksualinio bendravimo poreikis. Pagaliau! Tikimasi gero, malonaus, vienas kitą tenkinančio seksualinio bendravimo kada tik nori ir kur nori. Jokių baimių, jokio slapstymosi! Laaaaisvė!
3. Laisvalaikio praleidimo būdų  toleravimas. Kiekvienas iš sutuoktinių norėtų, jog antrasis prisijungtų prie jo siūlomų laisvalaikio pomėgių ar bent jau nedarytų iš to problemų ir nedraustų kitam. Kartu žvejojam, kartu mezgam? Ne! Kartu sėdim. Vienas žvejoja, kitas mezga. Dar galima kalbėtis, kad išeitų 15 valandų “gryno” bendravimo(žr.3 poreikį).
4. Pasitikėjimo poreikis. Jokių paslapčių, jokių nutylėjimų. Kuždėtis galima tik dviese, o ne vienas kitam už nugaros. „Kužduliai su svetimais namus gadina“. Dar visi nori, kad antroji pusė visuomet vykdytų pažadus ir suprastų kito poelgius. Ajajai. Ar ne per daug?
5. Rūpinimosi šeima poreikis. Tai jau tikrai. Tų keturių kerčių ant savo pečių niekas nenori. Kam tuomet tuoktis, jei ne kertėm po dvi pasidalinti. Šeimos problemos, vaikų auklėjimas, tikisi žmona ir vyras, rūpės abiem po lygiai. Ir jokios prievartos!
6. Patrauklumo poreikis. Neverta ir kalbėti. Visi nori prieš akis net akimirkai dailesnių vaizdelių. O čia gi visam gyvenimui.
7. Finansinio stabilumo poreikis. Mesti į taupyklę dviese, tai ne vienam. Galima mesti ir pakaitomis, svarbu, kad “nupenėti” molinę kiaulaitę norėtų abu vienodai ir be smulkaus skaičiavimosi: mano tiek, o va, tavo tai tik tiek. Brrrr…
8. Sutvarkytos buities poreikis. Vyras tikisi, kad namai bus taip sutvarkyti kaip pas mamą. Galima ir geriau, bet tik ne blogiau. Moteris mano, jog vyras turi mokėti visus tuos darbus, kuriuos mokėjo ir darė jos tėvas. O tėvas mokėjo viską.

Kas svarbiausia moterims?

1. Saugumo poreikis. Tam jos ir teka. Už vyro kaip už mūro. Kurioje srityje kiekvienai to saugumo reikia daugiausiai – individualu. Bet reikia ir viskas.(Ir jei gimus pirmam kūdikiui vyras išvyksta į ilgalaikę komandiruotę, moteris pasijaučia labai nesaugiai) ir paramos gali ieškoti pas savo mamą (priverstinis posūkis „į šalį“).
2. Bendravimo poreikis. Jei vyras išklausytų savo moterį apie nubėgusią kojinių akį ir dėl to sugedusią jos nuotaiką, ji nelėktų pas kaimynę gerti kavos du kartus per dieną. “Ir apie ką jūs kalbatės?” “Papasakočiau ir tau, mielasis, bet tu negirdi!”
3. Pasitikėjimo poreikis. Ji nori žinoti ir pasakoti visas paslaptis. Nuo sąskaitos sumos restorane iki tikrosios priežasties, kodėl užtruko darbe. Juk jame tikrai galima švęsti kolegės gimtadienį iki paryčių. Ir kam tie svaičiojimai apie ketvirčio balansą.
4. Finansinio stabilumo poreikis. Nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos mažai pasistūmėta. Atsiprašome feminisčių ir karjerisčių, bet pinigus uždirbantis vyras jokiems įsitikinimams – ne kliūtis.
5. Rūpinimosi šeima poreikis. Nuostabu, kai tėtis žino, kur vaikų darželis ir yra buvęs tėvų susirinkime. Dar nuostabiau, kai jis buities tvarkymą suvokia kaip būtinybę, o ne moteriškus kaprizus.

Kas svarbiausia vyrams?

1. Seksualinio bendravimo poreikis. Tuokdamiesi jie net neįtaria, kad žmonoms skauda galvas dažniau nei merginoms, o štai pastoti jos bijo beveik taip pat kaip iki antspaudo pase (ir kai žmona pradeda panašiais pretekstais vengti šio bendravimo, vyras pasijunta apgautas ne juokais).
2. Pripažinimo poreikis. Vyrams reikia pagyrimų. “Ačiū už įkaltą vinį ar ačiū už audinės kailinius”, beveik vienodai glosto jų savimeilę. Šito žodelio su visai kitais susižavėjimo įrodymais jie visuomet laukia. O jei rimčiau, tai ne pagyrimų ir padėkų nori, o žinoti, kad tai, ką jis daro, tikrai tinka antrai pusei.
3. Laisvalaikio praleidimo būdų toleravimas. Tai svarbu! Vyrai nori žvejoti, žaisti futbolą ir eiti į pirtį vyrų kompanijoje. Dar daugiau – jie nori, kad žmonos džiaugtųsi visais šiais jų žygiais! Na, džiaugtis gal nebūtina, bet visai būtų malonu, jei žmonai patiktų kai kur vykti kartu su juo.
4. Patrauklumo poreikis. Net jei vyras nieko nesako, tai susivėlusi ir su chalatu visą dieną, jūs sau balų neprisidedate. Tuštybė? Nepainiokite šio žodžio ten, kur nereikia.
5. Sutvarkytos buities poreikis. Jaukūs namai prakvipę pyragais ir lyginamais skalbiniais net 21 – ojo amžiaus pradžioje vyrų akimis neprarado žavesio. Pabandykite.

Ir ką daryti, kai svarbiausieji poreikiai pirmai ir antrai pusei tokie skirtingi? Tiesiog, prisiminti šiuos penketukus. Nesmagu sakyti, bet… kas pažįsta priešą, laimi karą. Kai priešai gerai pažįsta vienas kitą, jie tampa partneriais ir viskas baigiasi paliaubomis. Galvokite, taikykitės, derinkitės ir ilgai būkite kartu! Tai – svarbiausia.

Pokalbį su Psichologijos paslaugų centro psichologu užrašė žurnalistė

Rasa Žemaitienė

• Laimėtojai.
• Vidutiniai.
• Pralaimėtojai.

Laimėtojai
Šie žmonės pasiekia užsibrėžtus tikslus. Jie sudaro kontraktą su pačiu savimi. Tai pretenduojantys žmonės ir dažniausiai jų kelias yra gana komfortiškas. Gyvenime jiems svarbiausia būti savimi, realizuoti save, suvokti naujoves, noras kuo daugiau patirti. Jie nemanipuliuoja žmonėmis, vengia visiškos priklausomybės, patys sau autoritetai ir vadovai. Priklausomai nuo aplinkybių, keičia savo planus, reaguoja adekvačiai pagal situaciją. Jie brangina laiką bei gyvena čia ir dabar. Moka būti betarpiškais, džiaugtis savo sėkmėmis. Moka patirti malonumą dirbdami, bendraudami, ilsėdamiesi. Moka ir atidėti malonumus. Jie nuteikia save sėkmei, pasitiki savimi. Nebijo būti atsakingi, nuoširdūs arba leidžia sau būti atvirais.

Vidutiniai
Jiems nelabai sekasi. Mažai išlošia, mažai ir pralošia, žodžiu, suveda galą su galu. Jie yra vangiai pretenduojantys, diena iš dienos kantriai neša savo naštą. Jie nerizikuoja, o nerizikuodami nepasiekia aukštumų.

Pralaimėtojai
Tai žmonės, nepasiekiantys savo tikslų ir net nepretenduojantys juos pasiekti. Jie linkę manipuliuoti kitais ir savimi. Orientuodamiesi į prisiminimus ir į ateitį, jie sunaikina dabartį. Perkelia atsakomybę už savo problemas kitiems žmonėms, svajoja apie stebuklą (laukia dovanų, fėjos, princo ir pan.). Įsigilindami į prielaidas, jie praleidžia galimybes. Nerimas iškraipo jų realybės suvokimą. Jie patys sau trukdo matyti, jausti, suprasti. Mato save ir kitus lyg kreivame veidrodyje. Didesnę laiko dalį jie apsimetinėja (dažnai patys to nesuvokdami), vaidina vaidmenis, eikvoja energiją kaukės išlaikymui. Jie bijo naujumo ir nori išsaugoti tai, kas sena. Dažnai net neįsivaizduoja savo galimybių. Savo jėgas nukreipia tam, kad patenkintų kitų lūkesčius. Racionalizuoja savo veiksmus ir nesėkmes. Gyvena pagal įvaizdžius, paimtus iš knygų, filmų ir nenori žinoti apie savo unikalumą. Jie neišnaudoja, o dažnai ir nesuvokia savo galimybių.

Norėdami patirti sėkmę, nevykėlis, pirmiausia turėtų suvokti, kad jis yra nevykėlis. O tuomet jis gali panorėti tapti laimėtoju (deja, gana dažnai jie to net nenori, būti nevykėliu net kažkuo ir naudinga – nereikia vargti, būti atsakingu už savo riziką ir pan.). Panorėjęs tapti laimėtoju, žmogus jau gali ieškoti savo kelio į sėkmę.
Laimėtojais gali būti tik žmonės su nuostata AŠ + JŪS + ir kartais su nuostata AŠ + JŪS -
Vidutiniais gali būti su nuostata AŠ – JŪS + ir AŠ + JŪS -.
Pralaimėtojais dažniausiai būna žmonės su nuostata AŠ – JŪS -.

Keli pavyzdžiai kaip elgiasi laimėtojas ir pralaimėtojas:

Kaip pagal išsireiškimus galima pažinti laimėtoją ir pralaimėtoją:

Pagrindinės gyvenimo nuostatos

Tai visuma žmogaus įsivaizdavimų apie save, kitus reikšmingus žmones ir supantį pasaulį. Šie įsivaizdavimai pateisina pagrindinius mūsų gyvenimo pasirinkimus ir sprendimus.
Nuostatos pasirinkimas prasideda nuo gimimo, 1 – 2 metų laikotarpyje suintensyvėja ir baigiasi apie 7 – uosius gyvenimo metus, t.y. žymiai anksčiau, negu žmogus gali aiškiai mąstyti ir suprasti, kokį svarbų sprendimą jis priima.

Yra keturios pagrindinės gyvenimo nuostatos:
1. Aš geras ir man sekasi, Jūs negeri ir jums nesiseka.
2. Aš negeras ir man nesiseka, Jūs geri ir jums sekasi.
3. Aš negeras ir man nesiseka, Jūs negeri ir jums nesiseka.
4. Aš geras ir man sekasi, Jūs geri ir jums sekasi.

1. AŠ + JŪS -

Tai tariama, pabrėžtina pranašumo nuostata. Gali susiformuoti, kai: a) vaikas auga hipergloboje, pabrėžiama, kad jis geresnis už kitus, kai daug auklių (močiutės, tetulės ir pan.), o vaikas vienas ir visi stengiasi ir aukojasi tik dėl jo; b) vaikas, kai su juo labai blogai elgiamasi, vienatvėje užsigydo savo žaizdas, tiek fizines, tiek psichologines tam, kad galėtų išgyventi, nusprendžia: aš išgyvenau, susitvarkiau, vadinasi su manimi viskas tvarkoj, o jūs mane mušėte – jūs blogi.
Šios nuostatos žmonės dažnai būna apsupti pataikautojų. Tokie žmonės linkę susiburti į grupes ir užsiima tuo, kad ieško dėmių kituose. Šie žmonės gali terorizuoti artimuosius, kelti karus, jie dažnai linkę būti neprašomais patarėjais. Žmonės, su šia nuostata, mėgsta išskirtinius, ryškius daiktus, rūbus, mėgsta, kad viskas būtų tik puiku. Jie nuolatos kovoja su aplinkiniais, truputį (ir ne tik) pažemindami juos, o pastarieji kada nors sukyla. Tuomet tas žmogus tampa nevykėliu, nes visi nuo jo nusisuka.

2. AŠ – JŪS +

Tai savęs nuvertinimo, lyginant su kitais, nuostata. „Man nelabai gerai, o jums gerai“. Su šia nuostata žmogui sunku atstovauti savo interesus, turėti ir pasakyti savo nuomonę. Jis laukia, kol kiti pasakys, arba galvoja, kad kitų interesai yra svarbesni už jo. Jis mielai sutinka, kad jam būtų vadovaujama ir nurodinėjama. Dažniausiai daug dirba, bet nemoka džiaugtis savo darbo vaisiais. Visą dieną dirbęs vakare gali viską apibendrinti maždaug tokiais žodžiais: „štai ir vėl nieko nepadariau“. Ši nuostata gali išsivystyti natūraliai, kadangi kūdikis ir vaikas auga tarp stiprių ir net galingų suaugusių ir pradžioje yra nuo jų visiškai priklausomas. Taip pat ji vystosi daugumai vaikų, kai aplinkiniai nepalaiko jų pasiekimų ir neatsižvelgia į jų norus ar nuomonę, o suaugę daro už vaikus tai, ką jie ir patys gali pasidaryti sakydami: „Ką čia vargsi, aš padarysiu greičiau“. Arba nieko nesakydami, o tiesiog aplenkdami vaiką ir padarydami tai, ką jis norėjo pats paradyti. Pavyzdžiui užsirišti batus. Taip pat kai tėvai kelia meilės sąlygas, kurių vaikas negali dar įvykdyti: „kai padarysi tą …, kai būsi toks …, tada galėsi pasakyti, o dabar patylėk“. Pasirinkęs šią nuostatą žmogus, dažniausiai nesąmoningai, tolimesniame gyvenime ieško ją patvirtinančių situacijų ir faktų, ir atitinkamai elgiasi, kad dar kartą įsitikintų, jog kiti geresni.

3. AŠ – JŪS –

Tai beviltiškumo nuostata. „Man ir jumis viskas negerai“. Ši nuostata būdinga žmonėms, kuriems vaikystėje trūko dėmesio ir šilumos. Jei vaikas buvo nelaukiamas, arba jo gimimas pradėjo kelti problemas. Kai netik neatsižvelgiama į vaiko interesus, bet ir vaikas mato, kad su tėvais taip pat yra blogai, kad jie nelaimingi vienas su kitu ir pan.
Žmonės gyvenantys su šia nuostata mano, kad gyvenimas beprasmiškas ir kupinas nusivylimų. Toks žmogus jaučiasi bejėgis, kuriam kiti negali padėti. Jis atstumia kitus žmones, o kiti atstumia jį.

4. AŠ + , JŪS +

Tai optimistinė nuostata. Ji susiformuoja, kai:
a) Vaikas ugdomas palankiose sąlygose: palaikomi jo norai ir pripažįstami pasiekimai, be to vaikas mato, kad suaugusieji irgi gerai su juo jaučiasi ir yra patenkinti savo gyvenimu. Tuomet dažnai natūraliai kylanti nuostata AŠ -, JŪS + pakeičiama nuostata AŠ +, JŪS +, arba ji susiformuoja iš karto; b) Gali susiformuoti po sukrėtimo, pvz.: netekties, išsiskyrimo ar įsimylėjimo;
c) gali susiformuoti po ilgalaikės psichoterapijos arba žmogui pačiam siekiant pagerinti savo požiūrį į gyvenimą.
Tai sėkmingos, sveikos asmenybės nuostata. Su šia nuostata, žmonės gali mylėti, teisingai suvokti save ir kitus žmones. Tie žmonės ne tik daug dirba, bet ir moka džiaugtis savo ir kitų pasiekimais.

AŠ + JŪS + gerai galvoja apie pasaulį ir save.
AŠ + JŪS – siekia pranašumo.
AŠ – JŪS + jaučiasi nepilnaverčiais.
AŠ – JŪS – jaučia beviltiškumą.

Vienodų nuostatų žmonės artėja vienas prie kito:
AŠ + JŪS + susitinka klubuose, medžioklėse;
AŠ + JŪS – turi savo organizacijas ir uždarus klubus;
AŠ – JŪS + susitinka pigiose kavinėse ir aludėse;
AŠ – JŪS – susitinka gatvėje ir mato, kaip AŠ +, JŪS + nuvažiavo į medžioklę, AŠ +, JŪS – nuėjo į klubą, AŠ -, JŪS + prisėdo kavinėje. O jie, ir toliau stovėdami gatvėje, jaučia, kad gyvenimas eina pro šalį.

Nuostata AŠ + JŪS + išreiškia bendradarbiavimo poziciją.
Nuostata AŠ – JŪS + išreiškia atsitraukimo poziciją.
Nuostata AŠ + JŪS – išreiškia atsikratymo poziciją.
Nuostata AŠ – JŪS – išreiškia laukimo poziciją.

Žmonės su nuostata AŠ + JŪS + linkę galvoti: “Mano ir jūsų gyvenimas vertas to, kad gyventume”.
Žmonės su nuostata AŠ + JŪS – linkę galvoti: “Jūsų gyvenimas nedaug ko vertas”.
Žmonės su nuostata AŠ – JŪS + linkę galvoti: “Mano gyvenimas nedaug ko vertas”.
Žmonės su nuostata AŠ – JŪS – linkę galvoti: “Gyvenimas nieko vertas”.

Daugumai žmonių yra būdingos šios visos nuostatos. Tačiau vienoje iš jų praleidžiama daugiausia laiko. Ta ir yra vyraujanti nuostata ir ji lemia gyvenimo stilių ir sėkmę. Kaip jau minėta vyraujančią nuostatą žmogus pasirenka nesąmoningai maždaug 5 – 7 metų amžiaus. Vėlesniame amžiuje šią vyraujančią nuostatą galima ir pakeist į geresnę (ar blogesnę) sąmoningai. Tai įmanoma todėl, kad žmogus pats nusprendė vadovautis kuria tai nuostata, tai jis pats gali tą sprendimą ir pakeisti.

Galimi keturi brandumo lygiai:

I lygis. Darbuotojui (toliau D) reikalingos tikslios, smulkios instrukcijos ką daryti, užduotis turi būti nesudėtinga, reikalinga parama, patarimai. D per mažai dar turi informacijos, kad galėtų patys tikslintis, kelti klausimus. Pradžioje nesudėtinguose uždaviniuose svarbi sėkmė ir sėkmės pripažinimas (pagyrimas). Jei sėkmės ir pripažinimo nebūna, D gali taip ir pasilikti šiame brandumo lygyje.
Produktyvumas – 20%

II lygis. D gali imtis sudėtingesnių uždavinių, priimti sudėtingesnes instrukcijas.
Jis jau pradeda kelti klausimus kaip darbą atlikti geriau, koks tikslas, kodėl daroma taip, ką veikia kiti padaliniai. D būtinai reikalingas pagyrimas už sėkmę, jis domisi, ar atitinka kompanijos keliamus reikalavimus, kokią vietą užima bendroje sistemoje.
Taip pat D svarbu jo santykis su vadovu (toliau V). Bet arti V daug būti nenori, nes tada būna įsitempęs, nesijaučia laisvai. Nori pats gerai atlikti darbą ir gauti pagyrimą, bet užduočių dar laukia iš vadovo. Jei D sekasi, pereina į sekantį lygį.
Produktyvumas – 45%

Jei darbuotojui ilgesnį laiką nuo įsidarbinimo pradžios nepavyksta pereiti per pirmus du brandumo lygius, jam kyla noras keisti darbą.

III lygis. D dar nėra tikras, kad gerai dirba, dėl to produkuoja idėjas, kaip geriau galėtų vykti darbas, ir bando atspėti, ką apie tai galvoja vadovas. Vadovui svarbu pastebėti šį pasikeitimą, duoti D palaikymą, nustoti nurodinėti, išklausyti jo idėjas, aptarti kartu ir stengtis išgauti iš D kuo daugiau idėjų ir informacijos, sužinoti, ką jis galvoja. Abu kalbėdamiesi gali prieiti gerų ir svarbių sprendimų. Tai gerai motyvuoja D. – kuo D daugiau bendraus su V, tuo daugiau įsitrauks į darbą ir pereis sekantį lygį.
Produktyvumas – 75%

IV lygis. D gerai žino savo darbą ir jam iš V reikia tik paprastos informacijos: kiek, ko ir kada reikia padaryti. Tai geri darbuotojai, jų nereikia stebėti, dirba savarankiškai, patys gali save įvertinti ir pasidžiaugti sėkme (girti nereikia).
Produktyvumas – 100%

Tinkamiausias vadovo elgesys su kiekvieno brandumo lygio darbuotoju

I lygiui. Smulkios ir nesudėtingos instrukcijos, taip pat pagyrimas už įvykdymą. „NURODYMAS“ arba „PALIEPIMAS“.

II lygiui. Sudėtingesnės instrukcijos, bet aiškūs reikalavimai, pagyrimas, pavaldinio reikšmingumo pripažinimas, jo vietos sistemoje, darbo prasmės aiškinimas. „PERDAVIMAS“.

III lygiui. Pavaldinio idėjų klausymasis, aktyvus domėjimasis jo nuomone, aptarimas. Bendravimas dalykinis. „DALYVAVIMAS“.

IV lygiui. Vadovas pasitiki pavaldiniu ir jį tik informuoja. „DELEGAVIMAS“.

Taip pat verta atsiminti, kad tas pats pavaldinys vienoje darbinėje situacijoje gali būti pirmame brandumo lygyje, o kitoje – ketvirtame. Dėl to su tuo pačiu darbuotoju skirtingose situacijose adekvatu skirtingai elgtis.

Darbuotojo motyvacija

I ir II brandumo lygiui būdinga išorinė motyvacija:
• pripažinimas, pagyrimas;
• darbo sąlygos;
• darbo organizavimas;
• geri santykiai;
• saugumo jausmas.
Šie motyvai atitinka žemesnius poreikius t.y. fiziologinius (higienos), saugumo, bendravimo ir pripažinimo poreikius.

III ir IV brandumo lygiui labiau būdinga vidinė motyvacija:
• padidėjusi atsakomybė, galimybė dalyvauti;
• domėjimasis įmonės veikla, informacijos gavimas;
• sunkūs, jaudinantys uždaviniai;
• karjera, profesinis augimas, statusas.

Šie motyvai atitinka aukštesnius poreikius: savigarbos ir savirealizacijos.

Gera komanda kelia sau aiškius, lenktyniauti kviečiančius tikslus. Visi komandos nariai dalyvauja juos nustatant bei prisiima už juos atsakomybę.

Gera komanda turi vadovą (tai ne visada turi būti tas pats asmuo), kuris derina savo vadovavimo stilių (nuo dalyvio iki autokrato) prie aplinkybių.

Gerą komandą sudaro žmonės, kurie įvairiais būdais prisideda prie atliekamo darbo; taip pasiekiama geriausių rezultatų. Komanda nuveikia daugiau, negu atskiri jos nariai.

Gera komanda veikia taip, kad būtų išlaikyta pusiausvyra tarp užduoties („ką“) bei vykdymo proceso („kaip“).

Geroje komandoje sukuriama paramos atmosfera, kur žmonės turi gerą galimybę pasakyti, ką jie iš tiesų mano, brandinti vienas kito idėjas ir imtis atsakomybės už susitartą veiksmų eigą, net jeigu buvo skirtingų nuomonių.

Gera komanda mokosi iš patirties, tiek iš pasiekimų, tiek iš nesėkmių, apžvelgdama savo darbo procesus ir taip nuolatos juos tobulindama.

Gera komanda ne tik sunkiai dirba, bet ir žaidžia, t.y. jos nariai ne tik siekia aukštų tikslų, bet ir patiria malonumą tai darydami.

Kada komandinis darbas yra svarbus?

Nesunku pripažinti, kad komandos yra geras reiškinys. Tačiau patirtis rodo, kad jos tampa svarbios tik tam tikrose situacijose.

Paprasčiausias būdas nuspręsti, ar pakaks atsitiktinių žmonių grupės, ar reikalinga tikra, efektyviai veikianti komanda, tai pažvelgti į užduoties, kurią reikia atlikti, esmę.

Jeigu užduotis nekelia abejonių, nėra būtinybės skirstytis vaidmenis. Tuomet pakanka paprastos grupės. Jei tik abejonių dėl užduoties padaugėja, atsiranda poreikis dalytis darbą. Tada komandos būtinumas išauga. Sakykime, duodama griežtai apibrėžta užduotis, ir grupė jau turi patirties, atliekant tokias užduotis. Galima tikėtis, kad jai pasiseks, net dirbant formaliosios pakopos lygiu. Tačiau jei grupei yra pateikiama dviprasmiška užduotis su neaiškiais rezultatais ir jeigu grupė neturi patirties, kuria galėtų pasiremti, jai nepasiseks, nebent dirbtų kaip komanda efektyviojoje pakopoje.

Viena aišku: kuo tiksliau apibrėžta užduotis, tuo mažiau laisvės veikti ir tuo mažesnis iššūkis grupei. Kita vertus, abejonių lydimos užduotys yra gan prieštaringos ir reikalauja didesnio komandos narių bendradarbiavimo.

Tai gana svarbus skirtumas, rodantis, kad aukštas komandos darbo lygis, nors ir labai pageidautinas, nėra labai svarbus kiekvieno įprastinio darbo atlikimui. Komandos darbas yra gyvybiškai svarbus sunkesnei, konkurencinei veiklai, kuri, nors ir rečiau pasitaiko, bet gali būti lemiama.

Komandos pakopos

1 pakopa: Chaotiškoji pakopa.

Atsitiktinai suburtų žmonių grupė, kuriems duodama užduotis, paprastai nepakankamai įvertina, kaip sudėtinga pasiekti grupės rišlumą. Tai ypač aktualu, kai grupės pradeda nuo pradžių, be apibrėžto vaidmens ir ankstesnės darbo kartu patirties.

Chaotiškoje pakopoje grupė stengiasi įveikti nežinomybę ir abejones, strimgalviais puola prie jai skirtos užduoties, nekreipdama dėmesio į užduoties atlikimo procesą. Chaotiškoje pakopoje ryškiausi šie darbo grupės bruožai:

• Neskiriama laiko aiškių tikslų, kuriems visi pritartų, nustatymui. Grupės nariai mano, kad jie visi žino, kokie yra tikslai.
• Skiriama nepakankamai laiko užduoties atlikimo eigos planavimui.
• Jeigu grupė turi vadovą, niekas nesiima svarstyti jo vaidmens, ir gali būti, kad jis mėgins panaudoti savo valdžią prieš jam nepritariančius žmones.
• Idėjos bus išsakytos, bet neišklausytos, neišvystytos ar atmestos todėl, kad visi, stengdamiesi perrėkti kolegas, tik trukdys vieni kitiems.
• Grupės sėkmė bus atsitiktinė. Kartais, nepaisant chaoso, jai pasiseks, kartais – nepavyks. Kad ir kokios būtų pasekmės, yra stipri tendencija racionaliai nušviesti rezultatus, t.y. žmonės linkę tvirtinti pasiekę tai, ką planavo.

2 pakopa: Formalioji pakopa.

Galų gale grupė ims priešintis chaosui, pasitemps ir taps formalesnė. Tačiau tikėtina, kad tas pasipriešinimas bus per stiprus ir bus įvesti formalūs darbo metodai, nusveriantys svarstyklių lėkštę per daug žemai. Formalioje stadijoje labiausiai pastebimi šie darbo grupės bruožai:

• Tikslų bei planų nustatymas – griežta, laipsniška procedūra. Kaip įprasta, grupė gali turėti ėjimo ratu ir visų nuomonių išsakymo sistemą. Taip pat galima sistema, kai tikslai užrašomi didelėmis raidėmis, kad visi matytų.
• Dažnai akcentuojama stipraus vadovavimo svarba. Formalioje darbo grupėje griežtas vadovavimas reiškia, kad žmonės tikrai laikosi darbo tvarkos, nesiginčija, netrukdo vienas kitam, kalba per pirmininkaujantį, ir t.t. Į griežtą vadovavimą žiūrima kaip į chaotiškosios stadijos problemų sprendimą. Jeigu grupei nepasiseka, vadovas kritikuojamas kaip nepakankamai stiprus.
• Visiems grupės žmonėms skiriami vaidmenys, pavyzdžiui, sekretorius yra žmogus, atsakingas už darbo atlikimą laiku. Taip nustatomos aiškios elgesio taisyklės, kaip, sakykim, kalbėti tik per pirmininkaujantį, vienu metu svarstyti tik vieną idėją, dažnai reziumuoti, remiantis protokolu ir t.t.
• Grupės darbas taptų sėkmingesnis, jeigu laiko apribojimai būtų pakankamai lankstūs ir užtektų laiko formalumams.

3 pakopa: Efektyvioji stadija.

Grupė palaipsniui išauga iš formaliosios pakopos ir leidžia sau laisviau elgtis darbo metu, bet prie chaoso nebegrįžta. Kartais grupė per anksti sukyla prieš formaliosios pakopos griežtumą ir gali pakibti tarp chaotiškosios ir formaliosios pakopų. Kartais darbo grupė užstringa formaliojoje stadijoje, įsitikinusi, kad formalumas ir taisyklės yra vienintelė priemonė prieš chaosą.

Prasiveržimas į efektyviąją pakopą paprastai įvyksta, kai grupė staiga supranta, kad įvairūs formalumai trukdo atlikti konkrečią užduotį. Todėl ji pasirenka tiesiausią kelią ir, tai darydama, pamato, kad gali užduotį įveikti.

Efektyviojoje pakopoje išryškėja šie darbo grupės bruožai:

• Visos tikslų nustatymo, planavimo, terminų laikymosi procedūros aptariamos, atsižvelgiant į užduotį, kurią reikia atlikti, bei situaciją. Todėl procedūros yra lanksčios, o ne griežtos.
• Vadovas mažiau nurodinėja ir daugiau dalyvauja.
• Visi komandos nariai, kad ir koks būtų jų vaidmuo, atsako už komandos sėkmę.
• Komandoje tvyro pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera.
• Komandai labiau sekasi siekti sudėtingų tikslų.

Vienas įdomesnių šio evoliucinio proceso atradimų yra tas, kad komanda patenka į efektyviąją pakopą per formaliąją pakopą. Kaip drugeliui yra būtina vikšro stadija, taip ir formalioji pakopa, pasirodo, yra būtinas žingsnis, pereinant prie efektyviosios pakopos. Įgūdžiai, įgyti griežtai planuojant, skiriasi nuo lankstaus planavimo įgūdžių ne klase, kuriai priklauso, o kokybe.

Taigi, formalioji stadija mokymosi procese yra svarbus žingsnis. Tai tarsi mokymasis vaikščioti prieš išmokstant bėgioti.

Kokių žmonių derinys sąlygoja sėkmingą komandos darbą?

Sėkmingų ir nesėkmingų komandų skirtumų tyrimai rodo, kad labai svarbu suburti žmones, kurių elgesio būdai yra skirtingi. Būtent skirtingų vaidmenų derinimas komandoje yra svarbus jos sėkmingo darbo garantas.

Vaidmenys komandoje yra šie:

Komandos vadovas:
• Komandos narių įtraukimas, skatinant juos komentuoti bei apginti savo idėjas.
• Komandos tikslų aiškinimas.
• Ryžtingas reikalų tvarkymas, keliant klausimus bei nurodant problemas, su kuriomis komandai tenka susidurti bei jas įveikti.
• Komandos narių nuomonių klausymas, pasitikrinant, ar jos teisingai suprastos.
• Pokalbių kreipimas prie sprendimų priėmimo, skatinant komandos narius pasakyti tai, ką jie iš tiesų mano, bei nuoširdus susitarimas dėl darbo eigos.
• Susiklosčius sunkioms aplinkybėms, kai neįmanoma pasiekti susitarimo arba kai spaudžia laikas – vadovavimas iš viršaus, nusprendžiant, ką reikia padaryti.

Todėl geram komandos vadovui rūpi tiek užduotis, kurią reikia atlikti („Ką?“), tiek sprendimų priėmimo procesas („Kaip?“). Veiklus komandos vadovas taip pat naudoja įvairius darbo stilius – nuo dalyvavimo iki konsultavimo, kartais pereidamas net prie autokratinių nurodymų – priklausomai nuo situacijos.

Vykdytojas:
Orientuotas į veiklą. Jis nuolat ragina komandą imtis jai skirtos užduoties. Jis dažnai rūpinasi užduotimi („Ką?“), jos atlikimo proceso („Kaip?“) sąskaita. Jis nekantrauja ir yra linkęs veikti be išankstinio apgalvojimo ar alternatyvių darbo metodų svarstymo.

Mąstytojas:
Naudingas tuo, kad pateikia rūpestingai apgalvotas bei įvertina kitų žmonių idėjas. Jis retai daug kalba, dažniausiai tai tyliausias komandos narys. Tačiau, kai šneka, jis pateikia vertingų idėjų – žinoma, jeigu jį kas nors išklauso.

Globėjas:
Orientuotas į žmones. Jis neabejingas žmonių santykiams komandoje ir neblogai sugeba pralinksminti kitus, sumažinti įtampą bei palaikyti bendravimo harmoniją. Globėjas padeda vadovui išlaikyti pusiausvyrą komandoje tarp vykdytojų ir mąstytojų, kuriems svarbiau užduotys, o ne žmonės.

Efektyvioje komandoje visi šie vaidmenys yra derinami taip, kad vieno vaidmens privalumai kompensuotų kito trūkumus. Būtent dėl to skirtingų žmonių derinys greičiau tampa komanda, negu paprastas individų sambūris. Vadovo užduotis yra skatinti bei remti šį vienijimosi procesą.

Funkcijų pasiskirstymas komandoje

Efektyvioje komandoje:
• Funkcijos atitinka iškeltus uždavinius.
• Narių funkcijos yra aiškios ir apibrėžtos.
• Komandos nario prisiimtos funkcijos suderintos su komandos lūkesčiais.
• Funkcijos subalansuotos, ir komandos narys pajėgus patenkinti kolegų lūkesčius.
• Išsiaiškinamos ir šalinamos priežastys, trukdančios gerai atlikti funkcijas.

Reali komanda, dirbdama kartu, planuoja ir įgyvendina pasikeitimus, didinančius jų darbo efektyvumą:

• Pasiskirsto atsakomybę.
• Įvertina darbų atlikimą.
• Sukuria nuolatinį abipusį bendravimą.
• Vykdytojus įtraukia į sprendimų priėmimą.

Sėkmingam funkcijų atlikimui būtina gauti informaciją:

• Pakankamą.
• Savalaikę.
• Tikslią.

Komandos veiklos efektyvumą, priimant sprendimą, įtakoja:

• susitarimas dėl sprendimo priėmimo procedūros;
• vadovavimas;
• komandos narių bendradarbiavimas;
• informacija;
• sprendimo paaiškinimas visiems komandos nariams;
• sprendimo patikrinimas.

Efektyvioje komandoje:

• Žemas pasipriešinimas sprendimams.
• Aukšta motyvacija.
• Atviras informacijos tekėjimas.
• Patikimesnis įsipareigojimas ir atlikimas.
• Mažai reikalinga kontrolė.
• Aukštas sprendimų įgyvendinimo lygis.

Efektyvi komanda turi aiškias, aptartas ir visiems jos nariams priimtinas bendradarbiavimo normas.