Laimėtojai ir pralaimėtojai
Visus žmones galima suskirstyti į tris sąlyginius tipus:
• Laimėtojai.
• Vidutiniai.
• Pralaimėtojai.
Laimėtojai
Šie žmonės pasiekia užsibrėžtus tikslus. Jie sudaro kontraktą su pačiu savimi. Tai pretenduojantys žmonės ir dažniausiai jų kelias yra gana komfortiškas. Gyvenime jiems svarbiausia būti savimi, realizuoti save, suvokti naujoves, noras kuo daugiau patirti. Jie nemanipuliuoja žmonėmis, vengia visiškos priklausomybės, patys sau autoritetai ir vadovai. Priklausomai nuo aplinkybių, keičia savo planus, reaguoja adekvačiai pagal situaciją. Jie brangina laiką bei gyvena čia ir dabar. Moka būti betarpiškais, džiaugtis savo sėkmėmis. Moka patirti malonumą dirbdami, bendraudami, ilsėdamiesi. Moka ir atidėti malonumus. Jie nuteikia save sėkmei, pasitiki savimi. Nebijo būti atsakingi, nuoširdūs arba leidžia sau būti atvirais.
Vidutiniai
Jiems nelabai sekasi. Mažai išlošia, mažai ir pralošia, žodžiu, suveda galą su galu. Jie yra vangiai pretenduojantys, diena iš dienos kantriai neša savo naštą. Jie nerizikuoja, o nerizikuodami nepasiekia aukštumų.
Pralaimėtojai
Tai žmonės, nepasiekiantys savo tikslų ir net nepretenduojantys juos pasiekti. Jie linkę manipuliuoti kitais ir savimi. Orientuodamiesi į prisiminimus ir į ateitį, jie sunaikina dabartį. Perkelia atsakomybę už savo problemas kitiems žmonėms, svajoja apie stebuklą (laukia dovanų, fėjos, princo ir pan.). Įsigilindami į prielaidas, jie praleidžia galimybes. Nerimas iškraipo jų realybės suvokimą. Jie patys sau trukdo matyti, jausti, suprasti. Mato save ir kitus lyg kreivame veidrodyje. Didesnę laiko dalį jie apsimetinėja (dažnai patys to nesuvokdami), vaidina vaidmenis, eikvoja energiją kaukės išlaikymui. Jie bijo naujumo ir nori išsaugoti tai, kas sena. Dažnai net neįsivaizduoja savo galimybių. Savo jėgas nukreipia tam, kad patenkintų kitų lūkesčius. Racionalizuoja savo veiksmus ir nesėkmes. Gyvena pagal įvaizdžius, paimtus iš knygų, filmų ir nenori žinoti apie savo unikalumą. Jie neišnaudoja, o dažnai ir nesuvokia savo galimybių.
Norėdami patirti sėkmę, nevykėlis, pirmiausia turėtų suvokti, kad jis yra nevykėlis. O tuomet jis gali panorėti tapti laimėtoju (deja, gana dažnai jie to net nenori, būti nevykėliu net kažkuo ir naudinga – nereikia vargti, būti atsakingu už savo riziką ir pan.). Panorėjęs tapti laimėtoju, žmogus jau gali ieškoti savo kelio į sėkmę.
Laimėtojais gali būti tik žmonės su nuostata AŠ + JŪS + ir kartais su nuostata AŠ + JŪS -
Vidutiniais gali būti su nuostata AŠ – JŪS + ir AŠ + JŪS -.
Pralaimėtojais dažniausiai būna žmonės su nuostata AŠ – JŪS -.
Keli pavyzdžiai kaip elgiasi laimėtojas ir pralaimėtojas:
| Laimėtojas | Pralaimėtojas |
| Laimėtojas labai darbštus ir turi daugiau laiko. | Visada per daug užimtas. |
| Laimėtojas kelia problemą. | Pralaimėtojas tik suka ratus aplink problemą (sunkumus) ir niekada jos neišspręs. |
| Laimėtojas įsipareigoja. | Pralaimėtojas per greitai pažada. |
| Laimėtojas žino, kada jam kovoti ir kada padėti tašką. | Pralaimėtojas praleidžia svarbius momentus, o kovoja dėl nesvarbių reikalų. |
| Laimėtojas jaučiasi pakankamai stiprus, kad būtų draugiškas. | Pralaimėtojas retai tebūna nuoširdžiai draugiškas, greičiau jis bus tironas. |
| Laimėtojas klausosi. | Pralaimėtojas neklauso, nes galvoja, ką pasakys pats. |
| Laimėtojas gerbia kitų pastangas. | Pralaimėtojas koncentruoja dėmesį į žmonių trūkumus. |
| Laimėtojas mokosi iš kitų. | Pralaimėtojas ginasi. |
| Laimėtojas paaiškina. | Pralaimėtojas pats atsiprašo. |
| Laimėtojas jaučiasi atsakingas. | Pralaimėtojas sako: tai ne mano darbas. |
| Laimėtojas naudoja laiką savęs tobulinimui. | Pralaimėtojas sunaudoja laiką bėgimui nuo kritikos. |
| Laimėtojas drįsta klysti ir sugeba pasimokyti iš klaidų. | Pralaimėtojas bijo klysti ir iš klaidų negali pasimokyti, jis vis galvoja: “o ką kiti pasakys?” |
| Laimėtojas sukoncentruoja dėmesį į galimybes ir sprendimus. | Pralaimėtojas sutelkia dėmesį į kliūtis ir neišsprendžiamus dalykus. |
Kaip pagal išsireiškimus galima pažinti laimėtoją ir pralaimėtoją:
| Laimėtojas sako: | Pralaimėtojas sako: |
| Gyvenimas man geras. | Man visada nesiseka. |
| Taip, aš padarysiu. Ne, negaliu to padaryti. | Taip…gal būt…aš pažiūrėsiu. |
| Aš surasiu tam laiko. | Kur man gauti laiko? |
| Darykime sandėrį. | Nežinau, sunku ką nors tiksliau pasakyti. |
| Mūsų nuomonės dėl to skiriasi. | Aš reikalauju, kad … |
| Aš darau gerai, bet dar yra daug erdvės tobulėti. | Palyginus su kitais, aš visai neblogai darau. |
| Pasakyk man … | Aš visada sakiau … |
| Turėtų būti geresnis kelias. | Mes visada taip darėme. |
| Pasiūlykime direktoriui. | Direktorius niekada nesutiks. |
| Šį kartą pasiseks. | Nėra prasmės mėginti iš naujo. |
| Įdomus pasiūlymas. | Kam visą laiką ką nors keisti? |
Pagrindinės gyvenimo nuostatos
Tai visuma žmogaus įsivaizdavimų apie save, kitus reikšmingus žmones ir supantį pasaulį. Šie įsivaizdavimai pateisina pagrindinius mūsų gyvenimo pasirinkimus ir sprendimus.
Nuostatos pasirinkimas prasideda nuo gimimo, 1 – 2 metų laikotarpyje suintensyvėja ir baigiasi apie 7 – uosius gyvenimo metus, t.y. žymiai anksčiau, negu žmogus gali aiškiai mąstyti ir suprasti, kokį svarbų sprendimą jis priima.
Yra keturios pagrindinės gyvenimo nuostatos:
1. Aš geras ir man sekasi, Jūs negeri ir jums nesiseka.
2. Aš negeras ir man nesiseka, Jūs geri ir jums sekasi.
3. Aš negeras ir man nesiseka, Jūs negeri ir jums nesiseka.
4. Aš geras ir man sekasi, Jūs geri ir jums sekasi.
1. AŠ + JŪS -
Tai tariama, pabrėžtina pranašumo nuostata. Gali susiformuoti, kai: a) vaikas auga hipergloboje, pabrėžiama, kad jis geresnis už kitus, kai daug auklių (močiutės, tetulės ir pan.), o vaikas vienas ir visi stengiasi ir aukojasi tik dėl jo; b) vaikas, kai su juo labai blogai elgiamasi, vienatvėje užsigydo savo žaizdas, tiek fizines, tiek psichologines tam, kad galėtų išgyventi, nusprendžia: aš išgyvenau, susitvarkiau, vadinasi su manimi viskas tvarkoj, o jūs mane mušėte – jūs blogi.
Šios nuostatos žmonės dažnai būna apsupti pataikautojų. Tokie žmonės linkę susiburti į grupes ir užsiima tuo, kad ieško dėmių kituose. Šie žmonės gali terorizuoti artimuosius, kelti karus, jie dažnai linkę būti neprašomais patarėjais. Žmonės, su šia nuostata, mėgsta išskirtinius, ryškius daiktus, rūbus, mėgsta, kad viskas būtų tik puiku. Jie nuolatos kovoja su aplinkiniais, truputį (ir ne tik) pažemindami juos, o pastarieji kada nors sukyla. Tuomet tas žmogus tampa nevykėliu, nes visi nuo jo nusisuka.
2. AŠ – JŪS +
Tai savęs nuvertinimo, lyginant su kitais, nuostata. „Man nelabai gerai, o jums gerai“. Su šia nuostata žmogui sunku atstovauti savo interesus, turėti ir pasakyti savo nuomonę. Jis laukia, kol kiti pasakys, arba galvoja, kad kitų interesai yra svarbesni už jo. Jis mielai sutinka, kad jam būtų vadovaujama ir nurodinėjama. Dažniausiai daug dirba, bet nemoka džiaugtis savo darbo vaisiais. Visą dieną dirbęs vakare gali viską apibendrinti maždaug tokiais žodžiais: „štai ir vėl nieko nepadariau“. Ši nuostata gali išsivystyti natūraliai, kadangi kūdikis ir vaikas auga tarp stiprių ir net galingų suaugusių ir pradžioje yra nuo jų visiškai priklausomas. Taip pat ji vystosi daugumai vaikų, kai aplinkiniai nepalaiko jų pasiekimų ir neatsižvelgia į jų norus ar nuomonę, o suaugę daro už vaikus tai, ką jie ir patys gali pasidaryti sakydami: „Ką čia vargsi, aš padarysiu greičiau“. Arba nieko nesakydami, o tiesiog aplenkdami vaiką ir padarydami tai, ką jis norėjo pats paradyti. Pavyzdžiui užsirišti batus. Taip pat kai tėvai kelia meilės sąlygas, kurių vaikas negali dar įvykdyti: „kai padarysi tą …, kai būsi toks …, tada galėsi pasakyti, o dabar patylėk“. Pasirinkęs šią nuostatą žmogus, dažniausiai nesąmoningai, tolimesniame gyvenime ieško ją patvirtinančių situacijų ir faktų, ir atitinkamai elgiasi, kad dar kartą įsitikintų, jog kiti geresni.
3. AŠ – JŪS –
Tai beviltiškumo nuostata. „Man ir jumis viskas negerai“. Ši nuostata būdinga žmonėms, kuriems vaikystėje trūko dėmesio ir šilumos. Jei vaikas buvo nelaukiamas, arba jo gimimas pradėjo kelti problemas. Kai netik neatsižvelgiama į vaiko interesus, bet ir vaikas mato, kad su tėvais taip pat yra blogai, kad jie nelaimingi vienas su kitu ir pan.
Žmonės gyvenantys su šia nuostata mano, kad gyvenimas beprasmiškas ir kupinas nusivylimų. Toks žmogus jaučiasi bejėgis, kuriam kiti negali padėti. Jis atstumia kitus žmones, o kiti atstumia jį.
4. AŠ + , JŪS +
Tai optimistinė nuostata. Ji susiformuoja, kai:
a) Vaikas ugdomas palankiose sąlygose: palaikomi jo norai ir pripažįstami pasiekimai, be to vaikas mato, kad suaugusieji irgi gerai su juo jaučiasi ir yra patenkinti savo gyvenimu. Tuomet dažnai natūraliai kylanti nuostata AŠ -, JŪS + pakeičiama nuostata AŠ +, JŪS +, arba ji susiformuoja iš karto; b) Gali susiformuoti po sukrėtimo, pvz.: netekties, išsiskyrimo ar įsimylėjimo;
c) gali susiformuoti po ilgalaikės psichoterapijos arba žmogui pačiam siekiant pagerinti savo požiūrį į gyvenimą.
Tai sėkmingos, sveikos asmenybės nuostata. Su šia nuostata, žmonės gali mylėti, teisingai suvokti save ir kitus žmones. Tie žmonės ne tik daug dirba, bet ir moka džiaugtis savo ir kitų pasiekimais.
AŠ + JŪS + gerai galvoja apie pasaulį ir save.
AŠ + JŪS – siekia pranašumo.
AŠ – JŪS + jaučiasi nepilnaverčiais.
AŠ – JŪS – jaučia beviltiškumą.
Vienodų nuostatų žmonės artėja vienas prie kito:
AŠ + JŪS + susitinka klubuose, medžioklėse;
AŠ + JŪS – turi savo organizacijas ir uždarus klubus;
AŠ – JŪS + susitinka pigiose kavinėse ir aludėse;
AŠ – JŪS – susitinka gatvėje ir mato, kaip AŠ +, JŪS + nuvažiavo į medžioklę, AŠ +, JŪS – nuėjo į klubą, AŠ -, JŪS + prisėdo kavinėje. O jie, ir toliau stovėdami gatvėje, jaučia, kad gyvenimas eina pro šalį.
Nuostata AŠ + JŪS + išreiškia bendradarbiavimo poziciją.
Nuostata AŠ – JŪS + išreiškia atsitraukimo poziciją.
Nuostata AŠ + JŪS – išreiškia atsikratymo poziciją.
Nuostata AŠ – JŪS – išreiškia laukimo poziciją.
Žmonės su nuostata AŠ + JŪS + linkę galvoti: “Mano ir jūsų gyvenimas vertas to, kad gyventume”.
Žmonės su nuostata AŠ + JŪS – linkę galvoti: “Jūsų gyvenimas nedaug ko vertas”.
Žmonės su nuostata AŠ – JŪS + linkę galvoti: “Mano gyvenimas nedaug ko vertas”.
Žmonės su nuostata AŠ – JŪS – linkę galvoti: “Gyvenimas nieko vertas”.
Daugumai žmonių yra būdingos šios visos nuostatos. Tačiau vienoje iš jų praleidžiama daugiausia laiko. Ta ir yra vyraujanti nuostata ir ji lemia gyvenimo stilių ir sėkmę. Kaip jau minėta vyraujančią nuostatą žmogus pasirenka nesąmoningai maždaug 5 – 7 metų amžiaus. Vėlesniame amžiuje šią vyraujančią nuostatą galima ir pakeist į geresnę (ar blogesnę) sąmoningai. Tai įmanoma todėl, kad žmogus pats nusprendė vadovautis kuria tai nuostata, tai jis pats gali tą sprendimą ir pakeisti.